Mano lietuvių kalbos įskaitos viešoji kalba

Perkeliu dar vieną postą iš senojo blogo, kurio galbūt kas nors galėtų pasigesti.

Tema: Kalba
Potemė: Johanas Gotfrydas Herderis teigia: „Kitų kalbų aš mokausi ne tam, kad savąją pamirščiau, svetimas tautas lankau ne tam, kad savo auklėjimo įpročių atsižadėčiau…“ Aptarkite, kokią įtaką lietuvių kalbai daro kitos kalbos, kurių jūs mokotės.

Pasaulyje vykstantis globalizacijos procesas yra nesustabdomas, žmonės vis lengviau ir laisviau gali keliauti po pasaulį, pažinti svetimas kultūras. Natūralu, jog siekiant pažinti kitas kultūras atsiranda poreikis mokytis užsienio kalbas, o tai, žinoma, turi įtakos mūsų gimtajai kalbai. Užsienio kalbų daroma įtaka esant tokioms gyvenimo sąlygoms yra tiesiog neišvengiama. Kaip žinia, vyrauja nuomonė, jog užsienio kalbų skverbimasis yra neigiamas procesas, tačiau neteisinga būti tokiais kategoriškais, kadangi užsienio kalbų mokėjimas turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų savybių.

Visų pirma, užsienio kalbų mokėjimas skatina gilintis į savo gimtąją kalbą. Mąstantis žmogus mokėdamas daugiau nei vieną kalbą savaime ima jas gretinti, lyginti, ieškoti skirtumų bei panašumų, tarkim jam rūpi sužinoti, kokie lingvistiniai dalykai kartojasi tiek gimtojoje kalboje, tiek užsienio ir pan. Tokiu būdu žmogus ima geriau pažinti savo gimtąją kalbą, jam kyla susidomėjimas ja. Garsus filosofas Gėtė yra pasakęs: „Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios.“  Savaime suprantama, kad tokie klausimai nekyla asmenims mokantiems tik vieną, savo gimtąją kalbą, kadangi pastarieji paprasčiausiai neturi su kuo ją gretinti, dėl ko mažėja susidomėjimas savo gimtosios kalbos subtilybėmis. Taip pat, užsienio kalbų mokėjimas gali pažadinti patriotizmo jausmą, norą įrodyti sau ir kitiems, kad tavo gimtoji kalba yra pranašesnė už kitas, o tai skatina žmogų domėtis savo krašto kultūra, istorija, gilinti lietuvių kalbos žinias. Puikus pavyzdys būtų gerai visiems žinomas lietuvių poetas – Antanas Baranauskas. Neapsikentęs lenkų kalbos dominavimo bei lietuvių kalbos niekinimo, jis ryžosi įrodyti, kad lietuvių kalba yra ne tik graži, bet ir skambi ir net geresnė nei išgirtoji lenkų.  Taigi, žmonės mokantys daugiau nei vieną kalbą dažniau atkreipia dėmesį į savo kalbos ypatybes, tai juos skatina gilintis ir labiau pažinti savo gimtąją kalbą.

Be to, užsienio kalbų mokėjimas atveria didesnes galimybes pasaulio pažinimui. Kiekviena tauta yra kažkuo išskirtinė, turinti tik jai būdingų kultūros bruožų. Kiekvienam žmogui yra be galo svarbu suvokti savo kultūros išskirtinumą bei unikalumą, tam kad didžiuotųsi tuo, kuo esąs. Žmogus suvokdamas savo kilmę, kultūros savitumą, ima labiau ją vertinti, todėl ryšys tarp žmogaus ir jo gimtosios lietuvių kalbos, kuri irgi yra tos kultūros dalis, žymiai labiau sustiprėja. Tačiau kaip galima suvokti savo, kaip tautos, išskirtinumą, nepažinus kitų kultūrų? O norint pažinti svetimas kultūras reikia gebėti kalbėti užsienio kalbomis, priešingu atveju pažintis su kita kultūra būtų labai sudėtinga, o dar labiau tikėtina, kad bevaisė. Johanas Gotfridas Herderis yra pasakęs: „Aš tik keliauju po svetimus sodus, kad gimtajai kalbai, savo mąstysenos sužadėtinei parneščiau gėlių, stebiu svetimus papročius, kad juos nelyginant svetimoje saulėje nunokusius vaisius, paaukočiau savo tėvynės genijui.“ Keliaujant į kitas pasaulio šalis, susipažįstant su svetima kultūra reikia mokytis iš jų, perimti gerąsias jų savybes, tačiau jokiu būdu neatsižadant savųjų papročių bei tradicijų. Reikia pritarti kalbininkės Rudaitienės teiginiui, kad pasauliui mes esame įdomūs tiek, kiek esame saviti. Taigi, užsienio kalbų mokėjimas mums suteikia galimybę pažinti kitas tautas, jų kultūras, pasisemti jų sukauptos išminties bei geriau suvokti savo tautinį individualumą, o tai labai svarbu siekiant išsaugoti savo gimtąją kalbą bei pačią krašto kultūrą.

Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad dėl užsienio kalbų daromos įtakos skursta mūsų gimtoji kalba. Mūsų kalboje atsiranda vis daugiau ir daugiau naujadarų, kurie atkeliauja iš kitų kalbų išstumdami ir pakeisdami mūsiškius žodžius, maža to dauguma kavinių, restoranų ar parduotuvių yra pasivadinusios užsienietiškais pavadinimais. Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“ Nuolatos, be saiko visur brukama svetima kalba pamažu įsiskverbia į pasąmonę ir tampa neatsiejama mūsų kalbos dalimi. Tokiu būdu kinta mūsų kalbos manieros, žodynas – kinta pati kalba, vis toldama nuo tradicinės, grynosios lietuvių kalbos. Keičiantis kalbai mes prarandame savo savitumą, o tai yra bene baisiausia kas gali nutikti tautai. Tad užsienio kalbos vartojimas turi būti saikingas, kadangi perlenkus lazdą pasyvus, tiesiog vergiškas, kitos kultūros, kalbos pasisavinimas gali turėti neigiamų padarinių, tokių kaip gimtosios kalbos nunykimas, tautos individualumo praradimas.

Taigi, apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad užsienio kalbų mokėjimas yra didelis privalumas: jos mus skatina gilintis ir analizuoti savo gimtąją kalbą, atveria vartus į visą pasaulį, suteikia galimybę pažinti kitas kultūras bei mokytis iš jų, tačiau svetimą kalbą reikia vartoti labai išmintingai, kadangi priešingu atveju ji gali tapti gimtosios kalbos, kultūros, tautinio individualumo naikintoja.

Prenumeruoti

Užsiprenumeruokite naujienlaikraštį ir būkite informuoti apie naujus įrašus pirmi.

2 Responses to Mano lietuvių kalbos įskaitos viešoji kalba

  1. Dešimtokė :) kovo 7, 2013 at 10:58 pm #

    Puiki, argumentuota kalba. Puiku, kad pasidalinai šia kalba, pačiai padėjo rašyti savąją. 🙂

    • Šarūnas kovo 8, 2013 at 1:06 pm #

      Ačiū, malonu girdėti : )

Parašykite komentarą