Kelionė po Ameriką – 1 Dalis – San Franciskas

Dar būdamas Amerikoje pažadėjau, kad grįžęs į Lietuvą aprašysiu savo kelionę po Ameriką, kas galbūt bus naudinga ateinančioms kartoms, žadančioms važiuoti į Ameriką, pagal tą pačią, seną gerą, programą – Work and Travel USA bei planuojančioms ne tik palankstyti savo nugarą, bet ir šiek tiek pasaulio pamatyti. Grįžau į Lietuvą jau prieš beveik du mėnesius, tačiau iki šiol neprisėdau šituo reikalu, dėl visiems gerai suprantamų priežasčių. Grįžus į mokslus mėnesiu vėliau, reikia už tą mėnesį atsiskaityti ir taip vadinamieji „deadline“ spaudžia kaip reikiant. Tačiau nesirūpinkite, jau įsivažiavau ir visus prisivijau, vėl ramu. Mano kelionės „aprašą“ sudarys 7 dalys, nes keliavau per 7 miestus. Aprašas bus maždaug tokio tipo, kad praėjus n metų perskaičius viską būtų lengviau man viską atgaminti, kas kaip buvo – atsiprašau už savanaudiškumą, tačiau manau dėl to turinys per daug nenukentės. Nežinau kaip greitai visos tos dalys sukris į šį blogą, bet tikiuosi per daug ilgai laukti nereikės. Tad, pradėkime!

Rugsėjo 5d. Nors niekur skubėti kaip ir nereikia, tačiau pabundu gan anksti. Nesimiega, nes šiandien palieku „baraką“, kuriame pragyvenau praktiškai visą savo vasarą. Nors pats to pripažinti visai nenori, bet kažkur giliai giliai vis tiek jaučiu tą sunkiai paaiškinamą jausmą – sunku atsisveikinti su šia vieta. Tas faktas, kad čia greičiausiai jau niekada nebegrįšiu kiša į galvą visokias mintis, tačiau kaip jau sakiau visa tai vyksta tik kažkur giliai giliai. Visą vasarą laukiau šios dienos, kada prasidės mano didžioji kelionė – keliausiu po Ameriką, atstumai bus milžiniški, keliausiu vienas (ko neesu niekada daręs)! Mano lėktuvas iš Miniapolio į San Franciską pakyla tik 2h po pietų, tad skubėti nereikia. Viską susitvarkau, susikraunu paskutines šmutkes į lagaminą ir pirmyn į oro uostą. Mus (su manimi į oro uostą keliauja dar dvi mergaitės, kurios taip pat savo kelionę pradeda šiandien) į oro uosta nuveža, jau draugais spėję tapti, ekvadoriečiai, kurie buvo išsinuomavę mašiną visai vasarai. Paima tik po 5 USD, kas yra pigiau grybo, kadangi važiuojant lygiai taip pat su taksi, kelionė nuo mūsų barako iki oro uosto, kainuotų ~60 USD, kas būtų po 20 USD nuo kiekvieno. Oro uoste viskas vyksta sklandžiai, praeinu patikrą dar turiu šiek tiek daugiau nei valandą iki skrydžio. Kadangi buvau beveik nieko nevalgęs, užsuku į greito, kinietiško maisto restoraną, kas buvo kažkiek simboliška, dar man pačiam to nežinant. Lėktuvas pakyla, persėdimas Colorado valstijoje Denveryje. Skrydis atidėtas. Nieko baisaus, tik vienai valandai. Dar šitame oro uoste buvo McDonald’s, kad man esant Amerikoje asocijuojasi su Free Wi-Fi Hotspot. Nors prie to hotspot buvo prisijungęs turbūt visas oro uostas ir interneto greitis buvo tiesiog tragiškas, bet bent elektroninį laišką galėjau išsiųsti. Nusileidus San Franciske jau temsta. Kelionė šiaip buvo gan ilga, atsižvelgiant į tai, kad dėl laiko juostų skirtumo išlošiau 2h, nusileidau vis tiek ganėtinai vėlai. Tiesiai iš San Francisko oro uosto važiuoja metro, kas labai džiugu, nes visokie taxi ir pan. kainuoja didelius pinigus. Nors čia sutaupyti irgi nesigavo… (bent sąlyginai). San Franciske gan įdomi metro sistema čia bilieto kaina priklauso nuo to, iki kurios stotelės važiuoji. Aš kažkur ne ten pažiūrėjau ir nusipirkau bilietą gerokai toliau nei man reikia. Važiuodamas pastebiu sustojimų žemėlapį, pamatau, kad toji stotelė iki kurios aš susimokėjęs yra už įlankos t.y. reiktų kirsti vandenį, nors aš gerai pamenu, kad dar būdamas Minnesotoje ir žiūrėdamas Google Maps mačiau, kad man jokio vandens kirsti nereikia. Greitai išsitraukiu planšetę ir pasitikslinu stotelę kurioje reikia išlipti. Laimei jos dar nepralėkiau. Taip pat, gan keistai pasijutau dėl aprangos – buvau su šortais ir megztiniu (vis tik jau vakaras), o žmonės į metro įlipa su tokiom striukėm, kokias lietuviai nešioja, kai jau geras ruduo prasideda, ta prasme lietuviškas ruduo. Kažkaip keista, visada įsivaizdavau, kad Kalifornijoje visur turi būti karšta, ypač kai aš atvykau iš Minnesotos, kuri yra šiauriau, o ten šiandien dar +30. Išlipus iš metro einu ieškoti autobuso, kuris turės mane nuvežti praktiškai iki mano hotelio. Tačiau dilema, į kurią pusę man važiuoti. Prieinu prie juodaodės moters, kuri klausėsi hiphop’o iš savo iPod gan dideliu garsu ir pasiklausiu, ji mane nukreipia tinkama linkme. Neilgai reikėjo laukti ir manasis autobusas jau čia. Tačiau vėl bėda, tas autobusas stoja tik tada, kai kas nors patempia už tokios virvutės, taip išreikšdamas norą išlipti + nėra tokios kaip ir informacijos, kokia kita stotelė, tik rašo gatvės, kuria važiuoja autobusas, pavadinimą. Tad įvažiavus į gatvę, kurioje aš turėsiu lipti man reikia tiesiog spėti, kur būtų geriau išlipti. Pasisekė – pataikau. Mano hotelis nuo ten buvo visai netoli, dar 5 minutės pėsčiomis ir aš hotelyje. Hotelis gan kuklus. Ne pats didžiausias kambarys, ne pačios gražiausios sienos, na, bet lova didelė ir minkšta, o kiek čia man reikia, svarbu, kad būtų kur naktį galvą padėti. Kas svarbiausia, kad vieta gera. Išėjus į lauką ir pasukus galvą į kairę iškart atsiveria panorama į San Francisko dangoraižius. Geresnės vietos už tą kainą ir nebūčiau gavęs. Šiaip jau vėlu ir esu žiauriai pavargęs po kelionės, tačiau iš kažkur atsiranda naujų jėgų. Fotoaparatas ant kaklo ir pirmyn! Neturiu jokio plano, tiesiog vaikštau po miesto centrą (downtown) grožiuosi miestu, vaizdais. Labai ilgai vaikščioti neteko, nes oras tikrai ne vasariškas, supratau kodėl žmonės buvo su tomis striukėm, o aš vis dar su šortais…

Rugsėjo 6d. Keliuosi anksti, pagal žadintuvą. Jaučiuosi pilnas jėgų ir nenoriu švaistyti veltui nei vienos minutės. Šiandien vyksiu apžiūrėti didžiausios San Francisko įžymybės – „Golden Gate Bridge“. Toje miesto pusėje be auksinių vartų tilto yra ir daugiau ką pažiūri, tad pėsčiom būtų be šansų, nes atstumai gan dideli, o ir viešasis transportas neveža visiškai iki pat to tilto. Taigi, internete susirandu pigiausią dviračių nuomą (jie dar ir internetinę akciją daro, jeigu užsirezervuoji iš anksto, prieš atvykdamas), tačiau taip pat žiūriu, kad man po to nuo to nuomos punkto nereikėtų per visą miestą minti ir pažiūrėjęs per google maps kaip nusigauti iki ten viešuoju transportu, susirašau nuorodas ant delno ir pirmyn. Prie pat manęs didžiulis china town (kiniečių kvartalas), kiek žinau tai pats didžiausias china town’as visoje Amerikoje. Čia pilna kinietiškų restoranų, panašu, kad artimiausias kelias dienas daugiau nieko ir nevalgysiu tik kinietišką maistą. Užeinu į vieną didesnių restoranų, pro kurį praeiti man buvo tikrai sunku dėl iš jo sklindančių kvapų. Restorano savininkas/virėjas prie visų gamina maistą, visi užrašai ant sienų kinietiški. Pats nusižiūriu mėsytę ir ryžius, bedu į juos pirštu ir klausiu kiek, bet jis man tik sumurma kažką kinietiškai. Panašu, kad šis dėdė nelabai linkęs kalbėti angliškai. Tačiau ilgai laukti nereikėjo, netrukus prie manęs pribėga, kaip supratau, jo sūnus, kuris jau angliškai kalba. Priėmė mano užsakymą ir pakvietė prisėsti. Nors arbatos ir neprašiau, man jis jos vis tiek atnešė. Maisto laukti ilgai neteko. Gavau pilną pilną lėkštę, maistas atrodė išvirs per kraštus. Bebaigiant viską valgyti atrodė, kad sprogsiu. Na dabar reikia sulaukti tokios pat didelės sąskaitos, niekas man taip ir nepasakė, kiek čia kas kainuoja, atnešė arbatos, nors neprašiau – teks susimokėti, bet per daug nesuku galvos, nes pavalgiau tikrai sočiai ir skaniai. Štai ir ateina tas berniukas su sąskaita. Šeši.. 6 doleriai, tikrai nustebau pamatęs sąskaita, velniškai pigu, palyginus su kitais restoranais Amerikoje. Palieku dar kelis dolerius arbatpinigių, nes ir taip jaučiuosi pavalgęs kaip už dyką ir keliauju toliau, link dviračių nuomos punkto. Atvykęs gaunu tikrai patogų city type dviratį + paprašius dar duoda ir spyną, kuri man vėliau gali ir pasitarnauti. Man pasako, kad dviratį turiu pristatyti atgal iki  6h, kas atrodo dar labai labai negreitai, kadangi atvykau čia dar gan anksti ryte. Taigi, marios laiko, yra transporto priemonė, judam į priekį. Pirmas lankytinas objektas mano kelyje – „Golden Gate Park“. Važiuoju ir grožiuosi, vis sustodamas, tai prie kokių palmių, tai prie kokio krioklio, pasidaryti foto prisiminimui. Visur yra padaryti dviračių takai, tačiau jeigu nori įlįsti kur nors šiek tiek giliau, tenka prirakinti dviratį ir eiti pėsčiomis, kadangi yra sudėti gan aiškiai matomi ženklai – „No Bicyles“. Žmonių parke ne mažai, labai daug su dviračiais, kas yra ganėtinai suprantama, nes norint apžiūrėti visą visą parką ir su dviračiu čia užtruktum gerą pusdienį, o ką jau bekalbėt, jei tai norėtum padaryti judėdamas pėsčiomis. Aš, žinoma, nesiruošiu išnaršyti viso parko , pasitenkinu tuo ką matau važiuodamas, pagrindiniu dviračių takų, su šiokiais tokiai nukrypimais į šonus. Pusės dienos čia praleisti negaliu, nes noriu pasiekti ir kitus lankytinus objektus. Ten kur baigiasi „Golden Gate Park“, tuoj ir vandenynas. Labai noriu pasiekti vandenyną, pirmą kartą gyvenime pasieksiu Ramųjį Vandenyną, kuris nuo mūsų Lietuvėlės – smarkiai nutolęs. Gražu. Labai gražu, dar šioje vietoje tos uolos, iškilusios vandenyje. Paplūdimys – platus, platus (kaip Šventojoje). Toks gaivus vėjas (beje, priešingai nei vakar, šiandien San Franciske tikrai šilta diena). Prirakinu savo dviratį ir brendu per smėlį iki vandenyno, būtinai reikia prisiliesti! Vanduo nepasirodo pats šilčiausias, o ir besimaudančių nėra, tik viena mergina besitreniruojanti su banglente. Dar paplūdimy yra toks vyriškis su, sakykim, labai nebloga, dresuotų šunų porele. Jis vis jiems meta kamuoliuką į jūrą su tokia specialia metykle (kad toliau skristų), o jie varžosi vienas su kitu, kuris pirmas pastvers ir atneš šeimininkui. Pasigrožiu Ramiuoju vandenynu ir grįžtu atgal prie savo nuomoto dviračio, nes reikia judėti pirmyn. Judėti reikia pirmyn, bet kur? Ta prasme, žinau, kad link „Golden Gate Bridge“, bet tikrai nežinau kelio. Įsijungiu GPS savo telefone ir nusistatau tiltą. Važiuojant pakeliui pasitaiko degalinė, kadangi mano vandens atsargos jau kaip ir baigėsi, reikia sustoti. Užėjus į vidų, bedu pirštu į pirmą pasitaikiusį vandens buteliuką ir klausiu kiek kainuoja. Man sako 2 doleriai. Bedu į kitą –  1.5 dolerio. Vėl žvalgausi, kasininkas suprato kur link aš lenkiu ir pats parodė, kuris buteliukas pigiausias, tad pasiėmiau du (pigiausias buvo po 1 dolerį). Bevažiuojant toliau, šiuo mano telefono parinktu maršrutu, privažiuoju didžiulį „skardį“. Žodis skardis kabutėse, kadangi tai nebuvo skardis, tai tebuvo gatvė einanti žemyn, bet labai labai giliai žemyn (tarp kitko tokių gatvių San Franciske daug, visur tai į kalną tai nuo kalno, tik dauguma jų mažesni nei šis). Žiauriai apsidžiaugiu, kad mano maršrute aš važiuoju žemyn šia gatve, o ne minu į viršų. Išsitraukiu fotiką nufotografuoti tokią įspūdingą gatvelę, kai tuo tarpu, pro mane pralekia kitas dviratininkas, turbūt vietinis ir jau pripratęs prie tokių kalnų, nes lėkė nestabdydamas, vienodu greičiu su mašinom. Tetruko kelias sekundes ir iš dviratininko beliko juodas taškas tolumoje. Nusileidus šiuo kalniuku ir padarius kelis posūkius tai į kairę, tai į dešinę privažiuoju aklavietę: GPS mane nori vesti magistraliniu keliu, į kurį įvažiuoti tikrai negaliu, nes visų pirmą tai būtų labai nesaugu, visų antrą tai draudžiama. Gan aiškiai sudėlioti ženklai su perspėjimais, kad šiuo keliu tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams judėti draudžiama. Na, bet šita magistralė yra kaip ir finišo tiesioji, tai kryptis aiški, pavažiuoju šiek tiek į šoną, kur randu siaurą keliuką ta kryptimi. Bevažiuodamas šituo keliuku užsiraunu ant gan stataus kalno, kuris man dar karta primina, jog važiuojant į kalną pavarų junginėti ne valia. Nukrenta grandine, eikvoju savo brangųjį vandenį, tam, kad galėčiau nusiplauti rankas, kurios yra juodos nuo tepaluotos grandinės. Netrukus pasiekiu ir patį garsųjį tiltą. Žiauriai daug turistų, visi fotografuojasi, grožisi vaizdu. Tiltas labai gražioje vietoje, jeigu tas pats tiltas stovėtų kur nors kitur, kažin ar jis bebūtų toks populiarus, kaip dabar. Jau nežinau kelintą kartą šiandien, vėl džiaugiuosi, kad išsinuomojau dviratį, užtrukčiau žiauriai ilgai norėdamas apžiūrėti tiltą iš visų pusių, jeigu tai daryčiau pėsčiom. Pats tiltas yra beveik 3 km ilgio (jei tiksliai, tai 2,737 m), pereiti tokį užtruktum + vien jį pereiti ne gana, reikia dar pasiekti apžvalgos aikšteles, kurios irgi nėra taip jau visai čia pat. Be viso to, nepamirškime, kad reikės kažkaip ir sugrįžti. Visi sako, kad tiltas iš kitos pusės daug gražesnis, mat iš ten atsiveria gražesnė panorama, tad važiuoju ten. Pirmąją tilto dalį įveikti gan sunkoka, labai didelis judėjimas, daug žmonių, tačiau antrąją dalimi judu kuo lengviausiai, nes didžioji dalis žmonių nepasiryžta eiti pėsčiom per visą tiltą. Pasiekiu apžvalgos aikšteles. Jos išsidėsčiusios į kalną, važiuoji vis aukščiau ir vis kitos apžvalgos aikštelės. Esu pasiryžęs užminti iki pat viršaus. Įminu gal pusę kalno, tarp šitos aikštelės, prie kuriuos esu dabar ir kitos, kuri gerokai aukščiau, milžiniškas atstumas, dėl to kad kelias eina lanku. Nusprendžiu, kad pakaks ir taip esu aukštai. Leidžiuosi iš vienos aikštelės į kitą, vis sustodamas pasidaryti nuotraukų, važiuoti žemyn tikra palaima, viskas ką reikia daryti, tai vairuoti ir šiek tiek pristabdyti dviratį. Grįždamas iš paskutinės apžvalgos aikštelės (kuri beje yra pati geriausia – tad visai nebūtina minti ten kažkur aukštai, aukštai į kalną) pastebiu, kad jau beveik už valandos turiu grąžinti dviratį į nuomos punktą, o aš esu ganėtina toli nuo ten. Tad susikaupiu ir minu atgal. Ilgai netrunku pasiekti „Golden Gate Park“, nes atgal minti buvo lengviau, beveik visur nuokalnės. Kadangi dar turiu laiko, šiek tiek dar pasižvalgau čia, vietose kuriose dar nebuvau, ir pristatau dviratį atgal dar likus apie 10 min. Kitoj pusėj gatvės McDonald’s, kadangi beveik visą dieną nieko nevalgęs užsuku „pavakarieniauti“. Maistas kaip maistas, bet visus ten šiurpino tualete besiprausiantis benamis, jis ten kone nuogas buvo. Pats neėjau į tualetą, bet sėdėjau tokiu kampu, kur matėsi šiek tiek, kas dedasi viduje, kai būna praveriamos durys. Juokingiausia tai stebėti žmonių veido mimikas, kai jie tai pamato ir mauna atgal, kuo toliau nuo to tualeto. Dar užtrunku kelias valandas, kol parsivelku iki savo hotelio. Esu nesveikai pavargęs, net nenumanau kiek kilometrų šiandien numyniau, bet turbūt daug. Krentu į lovą.

Rugsėjo 7d. Šiandien planuoju apžiūrėti šiek tiek kitą miesto dalį, žiūrint į žemėlapį, tai labiau į dešinę. Vėl nueinu į tą patį kiniečių restoraną, vėl pavalgau už 6$ taip, kad blogiausiu atveju, išgyvensiu ir be pietų. Esu suplanavęs pasivažinėti taip vadinamais „cable cars“. Tai tokie senoviniai „tramvajai“, tikrai esate juos matę senoviniuose filmuose arba filmukuose, čia tie kur „neva“ kada nori įšoki, iššoki. Sakau „neva“, nes dabar taip daryti negalima. Iš tikrųjų, tai jie yra vieninteliai tokie, kurie dar važinėja, visi kiti stovi muziejuose, taip kad čia gan unikali galimybė jais prasivažiuoti. Yra kelios stovimos vietos šonuose. Tu laikais už turėklo, pusė kūno viduj, pusė išlindę į lauką. Visi turistai nori šitų vietų, ne išimtis ir aš. Vos man atėjus į vietą, iš kurios išvyksta tie „cable cars“ vienas jau pajudėjo, pilnut pilnutėlis žmonių aukštyn į milžinišką kalną. Šiaip gal ir gerai. Nueinu prie dar visiškai tuščio ir pasiklausiu kada pajudės, ilgai laukti nereikės, jis už 10 min taip pat pajudės. Užsiėmu priekyje vietą, kur galėsiu stovėti ir gaudyti vėją, dar kadangi buvo laiko galėjau ir įsiamžinti prie šito vagonėlio. Susirinko praktiškai pilnas vagonas ir mes pajudam. Važiuoja lėtai, gal ir gerai ilgiau galėsiu pasimėgauti šita kelione. Privažiuojam galutinę stotelę, išvada – tikrai verta prasivažiuoti šituo daiktu: pirma, nes kol užliptum į šitą kažkiek kilometrų besitęsiantį kalną gautum galą, antra, nes tikrai linksma. Dabar reikia judėti link vandens, palei įlanką turi būti išsidėstę objektai, kuriuos aš ketinu šiandien aplankyti t.y. fisherman’s wharf, pier 39. Kažkaip pats su savim pasitaręs nusprendžiu kuria kryptimi man reikia eiti, kadangi jau einu ilgai, o taip nieko ir neprieinu, nusprendžiu, kad reikia į pagalbą pasitelkti kompasą, kuris yra mano telefone. Žinoma, aš visą šį laiką ėjau į vakarus, kai tuo tarpu man reikia eiti į šiaurę. Nieko, laiko yra. Ilgai eiti neteko, kai nuo kalno jau išvydau kažką tolumoj mėlynuojant, žinoma, tai toji įlanka, link kurios aš einu. Dar koks pusvalandis ir aš buvau jau rodos vietoj. Tačiau, kadangi ilgą laiką ėjau į vakarus, o mano norimi aplankyti objektai yra rytuose, teks šiek tiek dar pažygiuoti. Bežygiuojant praeinu pro visokias gražias vietas, kur atrodo tiesiog privalau įsiamžinti. Taip įsiamžinėjant jau kažkelintą kartą, mane nufotografuoti paprašau vienos porelės, kuri kaip iškart supratau, tikrai ne vietiniai, nes anglų ne pati geriausia. Užkalbinu juos, paaiškėjo, kad tai lenkai turistai. Jie taip pat čia yra buvę su ta pačia Work and Travel programa, tačiau šį kartą keliauja savarankiškai, be jokių programų, nes jau studijas yra pabaigę, turi išsinuomavę mašiną. Toliau einame kartu, jie vis mane ragina eiti greičiau, mat jie nori greičiau nueiti iki tos vietos, kur keltas išvyksta į Alkatrasą. Deja, vargšeliai nežino, kad tuos bilietus į Alkatrasą reikia įsigyti savaitę prieš, o jie tikisi taip va nueiti ir persikelti. Aš jiems tai paaiškinau, tačiau jiems ne motais, jie tikisi kažkaip įsiprašyti (ne Lenkija ir ne Lietuva juk čia). Ką be padarysi, sutinku eiti greičiau, nes ir pats noriu pasiekti Fisherman’s Wharf, kuris mums pakeliui. Pagaliau prieinam tą vietą, iškart matyti, kad čia turistų lankoma vieta, pilna gatvė žmonių, šurmulys ir t.t. Čia aš ir atsisveikinu su savo bendrakeleiviais iš Lenkijos, palinkėdamas jiems sėkmės bandant patekti į Alkatrasą (kas, deja, nėra įmanoma, mano pačio nelaimei, nes aš taip pat norėjau ten nuvykt, bet dar vakar vakare internete pažiūrėjau, kad yra bilietų tik už savaitės, visi kiti išparduoti). Neesu kažkoks žuvies mėgėjas, bet kiekvieno turisto pareiga esant čia yra suvalgyti kažką iš žuvies patiekalų. Na, aš neesu išlaidus turistas, tad pasiėjau šiek tiek į šoną (nes pagrindinėje gatvėje viskas brangiau) ir susiradau vietelę, kuri nebuvo sausakimša, bet sėdinčių bei valgančių žmonių taip pat netrūko. Pamatau kažkokį įdomų patiekalą, tai lyg ir sriuba, tačiau jinai ne kažkokiam bliūdelyje, o išskaptuotame bulkos kepale, kaina labai priimtina, tai nusprendžiu pabandyti. Tikrai skani žuvienė ir labai išradingai patiekta, tikrai lieku patenkintas. Dar čia aplink yra pilna visokiausių parduotuvių, tiek suvenyrų, tiek saldumynų, šiek tiek pasitrinu ir einu tolyn. Štai ir Pier 39. Čia visada pilna ruonių, jiems ten yra įrengti tokie mediniai plaustai ant kurių jie ten ir vartosi, vienas kitą stumdydami žemyn. Net nebandau suskaičiuoti kiek čia jų yra, bet faktas, kad tikrai daug. Bet žmonių vis tiek daugiau, susirandu gan neblogą vietelę, iš kurios viskas kuo puikiausiai matyti, prisėdu ir pasigrožiu vaizdeliu, realiai tai yra pirmas kartas mano gyvenime, kai aš matau tiek ruonių laisvėje, realiai tai aš ne esu matęs aplamai nei vieno ruonio laisvėje, tik zoologijos soduose. Taip pat, iš čia atsiveria labai geras vaizdas į salą, kurioje yra Alkatraso kaleimas. Prie manęs prieina žmogus ir paprašo, kad aš jį nufotografuočiau į kaleimo pusę, padaręs nuotrauką paprašau, kad ir jis mane nufotografuotų. Tada jis manęs pradėjo klausinėti, kaip noriu, kad nufotografuotų, kokią diafragmą nustatyti ir pan. Aš jam paaiškinu, kad neseniai įsigijau šią kamerą ir aplamai, tai pirmas mano veidrodinis fotikas, todėl nelabai žinau tokių dalykų. Taip mums besiaiškinant fotoaparatų funkcijas kažkaip toliau pajudėjom drauge. Išsiaiškinau, kad jis yra iš Kazachstano, kad jis čia, Amerikoje, studijavo, ką tik baigė studijas ir dabar nusprendė šiek tiek pakeliauti ir nuspręsti ką veikti toliau, ar likti čia ir bandyti gauti žalią kortą ar grįžti atgal į Kazachstaną. Kiek paėjėję nusprendžiam prisėsti, prie mūsų prieina čigonė ir kaip ji pasakė „mūsų labai ryškio sielos“ ir pareiškė norą mums paburti (turbūt už kažkokį nediduką mokestį), tačiau mes atsisakom ir maunam kuo toliau nuo jos. Mums ir toliau besikalbant paaiškėja, kad šiandien yra Rustam’o (toks jo vardas) gimtadienis. Taigi, apsikeičiam numeriais ir sutariame vakare susitikti. Jis nueina kažkur kitur, o aš nutariu dar pasieiti tolyn palei krantinę. Beeidamas tolyn prieinu gan nemažą minią žmonių, kurie į kažką spokso, man taip pat pasidaro įdomu. Jie ten žiūrėjo į virš vandens skraidantį žmogų. Žmogus skraido „vandens energija“. Aparatas esantis jam už nugaros per šlangą pumpuoja vandenį ir labai smarkia srove jį purškia atgal, kur ir pakelia žmogų. Dar paėjėję tolėliau randu fantastišką vietą, su fantastišku vaizdu į miesto dangoraižius, tikrai nerealiai gražu. Taip besigrožėdamas prasėdžiu gal pusę valandos kol pradeda temti. Kadangi vakare planuoju eiti susitikti su Rustamu ir dar keliais jo naujais draugais iš jo hostelio, reiktų jau judėti hotelio link, reikia dar šiek tiek pailsėti, nors atrodo, kad ši diena buvo gan pasyvi, bet kai geriau pagalvoji kilometrų suvaikščiojau gan nemažai ir tai jaučiasi.
Atėjo metas, kada turiu jau išeiti, kad nevėluočiau, google maps’uose buvau nužiūrėjęs kaip man reikia eiti, atrodė labai paprasta, tačiau beeinant, realybė pasirodo yra kiek kitokia. Neilgai trukau, kol supratau, kad nebežinau, kur eiti ir kur yra toji gatvė, kurios link aš einu. Pasiklausiu atsitiktinos moters, einančios gatve kur yra toji gatvė, ji pakrapšto galvą ir pasako man, kad labai girdėta gatvė, bet ji nepamena kur ji yra, tik pasako, kad ji tikrai ne toje pusėje (į kurią aš ėjau). Ką gi, pasuku tada į kairę, gal ten kur tada. Nespėja praeiti nei pusė minutės kaip girdžiu kažkas man už nugaros šaukia „Hey! Hey! Wait a second!“ atsisuku, o ten gi toji pati moteriškė mane vijas, galvoju čia dabar kas, sustoju ir palaukiu. Kone pribėgus, tiksliau būtų priėjus, bet labai greitu žingsniu, ji man pasako, kad prisiminė kur yra toji gatvė. Tikrai nustembu, tiek rūpesčio dėl kažkokio nepažįstamo žmogaus, pabandžiau pats save įsivaizduoti jos vietoje, vargu ar prisiminęs vyčiausi kitą žmogų, kad jam pasakyti, ko jis manęs klasė. Na, bet ačiū jai. Ji man parodė tikslia krypti kuria reikia eiti ir pasakė, kad toji gatvė bus kažkur už 4-5 blokų. Nuoširdžiai padėkoju ir einu ten link. Tikrai priėjau tą gatvę, vėluoju jau kokias 5 min, šiek tiek neramu, traukiuosi savo planšetę, kurioje įkištas mano US numeris ir skambinu Rustamui. Jis jau manęs laukia, bešnekant aš jį iš tolo pamatau, pasidaro aišku kur reikia eiti. Kartu su juo dar du studentai. Vienas vokietis ir viena prancūzė. Galvojame kur eiti, Rustamas žino vieną bariuką, kur gan nebloga muzika ir būtų galima ramiai pasėdėti pasikalbėti ir pan. Bėda, man nėra 21, nors aš ir neketinu gerti, kadangi žinau, kad man niekas ir taip neparduos, manęs net neįleidžia į vidų, tokia tvarka… Einam kitur, tada prieinam tokį Japonų restoraną/barą ar kažką pan. Jis sausakimšas, ten žmonių pilna, laukiam eilėj, kad patekti į vidų gal pusę valandos. Tačiau gera žinia, čia niekas netikrina jokių dokumentų. Gėrėm karštą sakę, alų ir t.t. manęs niekas neklausė kiek man, neblogai ką? Šiek tiek susipažinau ir su kitais dviem keliauninkais, įspūdingiausias tai vokietis, kuris atskrido į Kanadą su savo dviratuku ir per 9 savaites atmynė iki San Francisko. Spėkit kiek jis numynė. „Nei daug, nei mažai“ – 5000 km. Žmogus kasdien mindavo po kokius 100km, kartais daugiau. San Franciskas buvo jo galutinė stotelė, po kelių dienų jis jau skris atgal į Vokietiją. Neblogą žygi atliko. Prancūzė studijuoja teisę ar kažką pan, šiaip kažką ten konkrečiau negu teisę, bet man labai sunku suprasti ką ten tiksliai. Kai ištuštinom visą alų ir užtektinai prisišnekėjom, Rustamas už viską sumokėjo, mes siūlomės patys tai padaryti, bet jis nenori nieko girdėti – ačiū jam. Taip, šiek tiek įkaušęs grįžtu į savo hotelį ir griūnu į lovą, paskutinė naktis San Franciske.

Rugsėjo 8d. Šiandien konkrečių planų neturiu, nes pagrindinės vietos, kurias labai norėjau aplankyti jau kaip ir apžiūrėtos. Kadangi man reikia išsiregistruoti iš hotelio iki 11h, o mano autobusas išvažiuoja tik 23h, nežinia ką reikia daryti su tona sveriančiu lagaminu. Nueinu į hotelio „administraciją“ ir paklausiu ar jie galėtų pasaugoti mano lagaminą iki vakaro. Man tas vyrukas pareiškė, kad gali tai padaryti, bet tik iki 15h. Aš nesuprantu kodėl, paaiškinu, kad mano autobusas išvažiuoja tik labai vėlai vakare ir kad tas lagaminas man labai apsunkins viską, jeigu turėsiu pasiimti jį taip anksti. Tačiau, jis nepermaldaujamas. Pradėjo man skiesti apie kažkokį stebuklingą kambariuką, į kuri neva visi lagaminai nunešami 15h ir užrakinami, o jis, kaip tyčia, neturi rakto nuo to kambariuko, tad tada man tektų laukti savo lagamino iki kitos dienos. Ką padarysi, na bent iki 15h pasaugos. Išeinu į miestą, pereinu per porą normalesnių hotelių, kurie turi saugyklas lagaminams, paklausiu ar negalėtų priglausti vieno nediduko lagamino, tačiau jie saugo tik savo hotelio svečių lagaminus ir už jokį papildomą mokestį tokių paslaugų neteikia. Susitaikau, einu geriau apžiūrėti garsiojo kinų kvartalo, kuriame kasdien valgau. Kol viską apeinu, nusiperku porą šmutkių, jau ir beveik 3. Grįžęs į savo hotelį randu praviras duris ir administratoriaus nėra, lagaminai visiems ant akių, realiai kas norėtų, galėtų ateiti ir pasiimti. Laukiu porą minučių, penkias, dar šiek tiek – niekas neateina. Pats įslenku į administratoriaus „kabiną“ pasiimu savo lagaminą ir dingstu iš ten. Ką man dabar daryti su šituo lagaminu ir ką aš galiu dabar veikti, kai reikia tampytis šitą baisiai sunkų daiktą? Žinantys kokios gatvės (kalnai) yra San Franciske mane supras. Nusibeldžiu su tuo lagaminu iki vandens, visas kaip po kroso, vienintelis dalykas kurį dabar noriu daryti, tai įsitaisyti kur nors ant suoliuko ir sėdėti, sėdėti ir dar kartą sėdėti. Taip ir darau, tačiau ilgainiui pabosta. Išsitraukiu planšetę, kurioje kol kas dar turiu internetą. Pradedu ieškoti lagaminų saugyklų San Franciske. Vieną randu, ji yra turistų centre, kuris yra prie PIER 39 ir aš esu visiškai netoli nuo ten, nuostabu, internete rašo, kad jie gali pasaugoti lagaminą iki 18h, tad aš gaučiau kažkur 2.5h laisvės – lekiam ten! Nuėjus į turistų centrą, sužinau kad jie saugo lagaminus iki 19h, iki kada jie ir dirba. Dar geriau +1h San Franciske, nes patikėkit kai reikia tampytis iš paskos tokį lagaminą, tikrai ne gyvenimas. Palieku lagaminą saugykloje už 5$ ir nusistatau telefone žadintuvą 18:50. Šiaip jau daug ką aš čia apžiūrėjau vakar, įskaitant PIER 39, Fisherman’s Wharf, tuos „šokančius“ žmones-robotus ir t.t. Tačiau, visko vis tiek apžiūrėt iškart neįmanoma, įsitikinęs, kad atrasiu kažką ko dar nematęs. Taip ir nutinka. Prieinu milžinišką kepyklą. Už lango gali matyti kaip minko tešlą, daro bandeles ir t.t. Yra užrašas „pasikalbėk su mūsų kepėjais“. Čia gali jiems uždavinėti kokius nori klausimus, o jie bedarydami tuos savo pyragus tau atsakinėja, tai sutraukia gan daug žmonių. Užėjus į vidų, ten kaip kokiam filmuke: po visą parduotuvę išvedžioti tokie kaip atrakcionai, kuriais slenka tokie „kibirai“ iš kepyklos prikrauti visokiausių gėrybių, kai tie kibirai pasiekia galutinį tašką, darbuotojai išima tuos pyragus sudeda kur jiems reikia, o tie „kibirai“ važiuoja kitu keliu atgal į kepyklą… Po to pasitryniau dar šen bei ten, kai staiga suskamba mano žadintuvas, esu gan toli nuo turistų centro, o už 10 min jis užsidaro, turiu lėkti pasiimti savo džiaugsmo. Kone atbėgu, dar 18.58, viskas gerai aš spėjau. Bet kas gi čia… Durys užrakintos, grotos iš vidaus jau nuleisto iki pusės, tikrai išsigąstu. Pradedu barbenti į stiklą, mano laimėj iš už kampo išlenda kažkoks tai vyrukas ir pasiteirauja ar tai čia mano lagaminas saugykloje. Uhu! Lagaminą atgavau, pirmą kartą šiandien džiaugiuosi jį turėdamas kartu su savimi. Na, su lagaminu jau tikrai neketinu kažkur dar tampytis po miestą, nueinu į artimiausią Starbucks kavinę, užsisakau didelį kakavos, gerai įsitaisau, išsitraukia savo planšetę ir tiesiog stumiu laiką, pradedu ieškoti informacijos apie Los Angeles, apie lankytinas vietas ten ir t.t., nes kita stotelė būtent tas miestas. Likus kažkur pusantros valandos iki mano autobuso, nueinu iki Greyhound autobusų stoties, kuri nuo čia buvo visiškai netoli, užsiregistruoju, priduodu lagaminą ir laimingas laukiu, savo autobuso.

Prenumeruoti

Užsiprenumeruokite naujienlaikraštį ir būkite informuoti apie naujus įrašus pirmi.

, , , , , , , , , , ,

One Response to Kelionė po Ameriką – 1 Dalis – San Franciskas

  1. Agneta sausio 5, 2014 at 5:52 pm #

    labai labai idomus pasakojimai apie USA! :))

Parašykite komentarą